Eterinių aliejų naudojimo taisyklės

Norint patirti eterinių aliejų teikiamą malonumą ir naudą, privalu laikytis kai kurių  biurokratinių taisyklių. Eteriniai aliejai turi savo kokybės taisykles ir kiekvienas, kuris kažkaip susijęs su jais turėtų žinoti esmę ir pagrindines taisykles apie eterinius aliejus.

Eterinių aliejų savybės

Eteriniai aliejai turi ypatingą statusą tarp augalų ekstraktų. Greičiausiai taip yra dėl jų aromatinių savybių, taip pat eterinių aliejų kainos ir to, kad jie visada buvo „karališki” augalų ekstraktai. Iš labai didelio augalinės medžiagos kiekio išgaunamas tik nedidelis eterinio aliejaus kiekis. Kartais pakanka „tik” 100 kilogramų augalinės medžiagos, kad išgauti 1 kilogramą eterinio aliejaus, bet kartais reikia ir 1 tonos augalinės medžiagos išgauti 1 kg. eterinio aliejaus. O štai kad išgauti 1 kilogramą rožių eterinio aliejaus reikia vidutiniškai daugiau nei keturių tonų rožių žiedlapių.

Dauguma eterinių aliejų kambario temperatūroje būna skystos būsenos, tačiau yra ir išimčių. Rožių eterinis aliejus žemesnėje nei 20°C temperatūroje tampa kietas dėl natūraliai susidarančių augalų parafinų, o debesylų eterinis aliejus (Inula helenium) jau ir kambario temperatūroje yra kietos būsenos ir tik aukštesnėje temperatūroje jis lydosi-skystėja.

Vis tik dauguma eterinių aliejų yra pakankamai skysti, bet kuriuo atveju mažiau klampūs nei augaliniai aliejai ir net gi kai kuriais atvejais mažiau  klampūs nei vanduo. Kai kurie eteriniai aliejai yra labai tiršti, pavyzdžiui, vetiverijų ir pačiulio eteriniai aliejai. Dažniausiu atveju, dauguma eterinių aliejų turi mažesnį tankį nei vanduo (tankio santykis yra mažesnis nei 1) todėl jie plūduriuoja ant vandens paviršiaus – netirpsta ir nesiskiedžia vandenyje. Tik kai kurie eteriniai aliejai, tokie kaip germaniškųjų ramunėlių ir gvazdikėlių, turi didesnį tankį nei vanduo.

Eterinių aliejų nepastovumas yra jų pagrindinė savybė, tai yra, eterinio aliejaus molekulės lengvai išgaruoja. Dėka savo lakumo, mes juos galime lengvai atskirti kvapo juslėmis. Tačiau eterinių molekulių lakumas nereiškia, kad eteriniai aliejai pradeda virti žemesnėje nei 100°C temperatūroje. Daugumos eterinių aliejų molekulių virimo temperatūra aukštesnė nei 150°C.

Eterinių aliejų struktūra

Visi eteriniai aliejai yra lipofiliniai, o tai reiškia, kad jiems patinka riebaliniai tirpikliai, o ne poliariniai tirpikliai, tokie kaip vanduo. Todėl jie nėra tirpūs vandenyje, bet gerai ištirpsta augaliniuose aliejuose, vaškuose, koncentruotame etanolyje (>90% etanolio), dietil-eteryje ((C₂H₅)₂O) ir panašiuose tirpikliuose. Eterinių aliejų molekulės dažniausiai yra mažos molekulinės masės ir daugumoje yra sudarytos iš cheminių molekulių turinčių nuo dešimties iki penkiolikos anglies atomų. Didelis lipofiliškumas ir maža molekulinė masė suteikia jiems biologinių savybių, todėl jie labai lengvai įsisavinami per odą, bei apskritai per ląstelių membranas, tai reiškia kad ir lengvai absorbuojasi virškinimo sistemoje ir tiesiojoje žarnoje. Eterinių aliejų molekulių lakumas leidžia juos lengvai įkvėpti, todėl šimtmečius jie buvo vieninteliai vaistai, kuriuos buvo galima naudoti tokiu būdu (įkvėpus).

Eteriniais aliejais gali būti vadinami tik tie ekstraktai, kurie buvo išgauti šiais metodais:

• Distiliavimas garais (dauguma eterinių aliejų)
• Presavimu (citrusinių vaisių aliejai)
• Tiesiogiai kaitinant augalinę medžiagą be distiliavimo garais (ypač retas metodas, kartais naudojamas cinamono žievės aliejui).

Visi kiti kvapieji ekstraktai, išgauti kitokiais metodais, yra pavadinti pagal paruošimo metodą, pavyzdžiui, n-heksano ir CO₂ ekstraktai, ir negali būti vadinami eteriniais aliejais. Sintetiniai, sintetinių kvapiųjų medžiagų mišiniai ar mišiniai su natūraliais eteriniais aliejais neturėtų būti vadinami eteriniais aliejais, o tik kvapiosiomis medžiagomis.

Eterinių aliejų apibrėžimas

Visi eteriniai aliejai turi būti botaniškai ir chemiškai apibrėžti. „Botaniškai apibrėžta“ reiškia, kad rūšis, galimai porūšis ir forma turi būti tiksliai identifikuoti, nes botaninės savybės turi didžiulę reikšmę aliejaus cheminei sudėčiai. Chemiškai apibrėžiant aliejų, privalu tiksliai nurodyti atskirų eterinio aliejaus molekulių dalį, paprastai išreikštą procentais (%), tai nustatoma atliekant cheminę dujų chromatografijos analizę. Jei reikia, cheminė analizė tiksliai apibrėžia chemotipą, reiškinį, kurį botaniškai ta pati medžiaga gali suteikti eteriniam aliejui, priklausomai nuo skirtingos cheminės sudėties ar augalo augimo vietos. Taip yra čiobrelių, rozmarinų, niaouli ir daugelio kitų eterinių aliejų atveju.

Eterinis aliejus turi būti tinkamai paženklintas, pagal rekomenduojamas tarptautines gaires. Pirmiausiai yra būtina teisingai ženklinti pavojingos augalinės kilmės chemines medžiagas, pagal žinomus klasifikatorius. Pagal senus reglamentus (angl. DSD Dangerous Substances Directive 64/548 / EEC) ir (angl. DPD Dangerous Preparations Directive 1999/45 / EEC), buvo naudojamos šios etiketės:

Pagal naująsias gaires (Klasifikavimo ženklinimo pakavimo reglamentas) ženklai yra tokie:

Daugelis žmonių lieka nustebę, kai pamato etiketę „dirginantis” arba „kenksmingas” ant eterinio aliejaus butelio masažui, nes tai jiems iškart indikuoja, kad aliejus turės neigiamą poveikį sveikatai. Deja taip tikrai nėra. Įsivaizduokite dabar, kad kažkas veža 200 litrų čiobrelių eterinio aliejaus chemotipo timolio. Tie 200 litrų tikrai gali būti kenksmingi ir dirginantys, jei įvyktų avarija. Be to, gerai paženklintas eterinis aliejus turėtų turėti šias etiketes:

1. Pavadinimas: pvz. Levandų eterinis aliejus.
2. Lotyniškas augalo, iš kurio jis buvo pagamintas, pavadinimas: pvz. Lavandula angustifolia.
3. Augalo dalis, iš kurios gaminamas eterinis aliejus.
4. Pagrindinės sudedamosios dalys (chemotipas): pvz. linalilo acetatas, linalolis, β-ocimenas.
5. Produkcijos metodas: distiliavimas garais.
6. Auginimo būdas: tradicinis auginimas, ekologiškas auginimas.
7. Kilmės šalis: Prancūzija.
8. Alergenai tarp komponentų: pvz. geraniolis, limonenas, linalolis.
9. Toksikologinis ženklinimas.
10. Kiti įspėjimai (laikyti vaikams nepasiekiamoje vietoje, fototoksiški ir t.t.)
11. Galiojimo laikas: geriausiai naudoti iki…
12. Pagaminimo partijos numeris.

Kitos standartinės nuorodos yra privalomos ženklinant bendrojo naudojimo ir maisto objektus. Žinoma, ne visada įmanoma viską išvardyti ant mažo buteliuko etiketės, tačiau dauguma atsakingų gamintojų teisingai nurodo 1-8 punktus ir 9, 11 ir 12 punktus. Kiti elementai būna dažniausiai išvardyti atitinkamuose sertifikatuose.

Išversta iš: Plantagea.hr